Japonija pagal statistiką yra viena

Japonija pagal statistiką yra viena iš „gryniausių“ pasaulio valstybių tautiniu požiūriu. Japonų piliečių šioje šalyje yra apie 98,4 %, tai reiškia, jog likę vos 1,6 % yra kitų šalių piliečiai. Procentais skaičiuojant, tai nėra daug, tačiau žiūrint iš faktinės pusės, 1,6 % sudaro daugiau nei 2 milijonus gyventojų. Šio skaičiaus didžioji dalis tenka Japonijoje gyvenantiems korėjiečiams (apie 640 000 žmonių, dar vadinamų Zainichi korėjiečiais), kinams (apie 500 000) ir brazilams (apie 300 000 žmonių, vadinamų Nikkeijin).

Japonijos vienatautiškumo vadinamoji dogma ypač sustiprėjo dėl poreikio išskirti save kaip unikalią valstybę sudėtingais pokario metais. Nesėkmingai susiklosčiusi Antrojo pasaulinio karo pabaiga vertė japonus perkainoti savo vertybes, iki tol nuolatos lydėjusias kasdieniame gyvenime. Vienas būdų tai padaryti – pristatyti save kaip vienos „rasės“ šalį, vieningą bei stiprią. Tai buvo ne tik pretekstas, bet ir argumentuotas pasirinkimas. Iki pat Meidži restauracijos (jap. 明治維新 meiji ishin) 1868 metais, Japonija buvo uždara užsieniečiams, izoliuota nuo išorės poveikio šalis. Minimalūs kontaktai su likusiu pasauliu sudarė ypatingas sąlygas formuotis beveik grynai tautiniu požiūriu populiacijai.

XIX a. viduryje ir pabaigoje, pradėjus ryškėti ekspansinei Japonijos politikai, po truputį buvo užimamos iki tol Japonijai nepriklausiusios teritorijos. 1855 metais oficialiai užimta Hokaido sala, o 1874 metais prijungtos artimiausios Riūkiū (Okinavos) salos. Nuo tada galima stebėti ne tik besiplečiančias Japonijos teritorijos sienas, bet ir didėjančią etninę gyventojų įvairovę. Savo apogėjų plėtimasis pasiekė Antrojo pasaulinio karo metais, įgyvendinant Didesniosios Rytų Azijos klestėjimo (jap. 大東亜共栄圏 Dai tō a Kyōeiken) politiką. Tuo metu Japonija jau buvo užėmusi Korėjos pusiasalį, Mandžiūriją bei didžiąją dalį Pietryčių Azijos šalių. Karo metai nulėmė padidėjusį nejaponų srautą į Japonijos salyną – dauguma ten atvyko priverstiniams darbams karo pramonėje. Po karo Japonijai praradus užimtas teritorijas, dalis azijiečių imigrantų liko Japonijoje ir jų palikuonys iki šiol sudaro didesniąją dalį nejaponų gyventojų.

Brazilai Japonijoje nėra karo „palikimas“. XX a. pradžioje Brazilijoje buvo didelis poreikis darbo jėgos, kurios tam tikrą dalį sudarė emigrantai japonai. Jie atvyko pagal dvišales Japonijos ir Brazilijos sutartis trumpalaikiams darbams. Tačiau aplinkybės susiklostė taip, jog darbininkai pasiliko Brazilijoje ilgiau. Ten jie susimaišė su vietiniais gyventojais, o palikuonys įgavo abiejų rasių požymių. Devintojo dešimtmečio pabaigoje šie Brazilijos japonai pradėjo migracijos bangą į tėvų ar senelių šalį. Tačiau rasiniai skirtumai lėmė jų socialinę atskirtį nuo japonų daugumos.

Nikkeijin brazilai, kaip ir Zainichi korėjiečiai, Japonijos kinai, Ainu (Japonijos čiabuviai), okinaviečiai, filipiniečiai ir kiti Japonijos gyventojai nejaponai yra įrodymas, jog Japonija nėra vienatautė valstybė. Tačiau giliai įsišaknijusi homogeniškos valstybės dogma yra viena priežasčių, kodėl nejaponai Japonijoje negali pilnai integruotis į visuomenę, patiria įvairių suvaržymų kasdieniame gyvenime, apie kuriuos pastaruoju metu vis garsiau imama kalbėti tiek žiniasklaidoje, tiek mokslininkų tarpe.



Autorius: Arvydas Kumpis

Redagavo: Monika Dvirnaitė

結果 (日本語) 1:

統計によると日本は国家の加盟国の点では世界の「gryniausių」であります。日本人約 98.4% のこの国で、これはつまり残りわずか 1.6% は他の国籍。割合の計算、それはないが、物理的な側面、1, 6 から見たが、% が以上 200 万の人々 で構成されています。大部分はこの数は中国語 (約 500,000) と brazilams (約 30万人、日系人と呼ばれる) korėjiečiams (人々、在日 640000 korėjiečiais として知られている) のまわりに住んでいる日本になります。 日本で Vienatautiškumo、いわゆる教義特に強化しているユニークな国として戦後の困難な年で自分自身を区別する必要があります。無駄に 2 番目の世界の終わり位置戦争特に、日常生活の中で定期的に lydėjusias のような時間まで、資産の価値の再評価です。これは、国の「レース」の一つとして自分自身を紹介する 1 つの方法としては統一と強い。それは単なる言い訳が推論された選択でした。明治維新まで (しかし明治維新ジャップ。)、1868 年には、日本は外側の影響から分離された外国人に閉鎖されました。国の人口の面でほぼ純粋なフォーム、特定の条件を世界の残りの部分と最小の接触が占めています。 19 世紀半ばに、出現する日本の政策の ekspansinei の後、最後の少しの間の後をしめした日本 nepriklausiusios まで。忙しいと 1874年の公式の 1855 年に、北海道の島が琉球 (沖縄) の最も近い年に接続されています。それ以来、日本の領土でなく、人口の増加の民族の多様性のボーダーを拡大するだけでなく監視できます。その拡張 (jap. 大東亜共栄圏大島 Kyōeiken (、)) は、東アジアで高い繁栄の実装では、第二次世界大戦の年に達しています。当時、日本は朝鮮半島、Mandžiūriją、ほとんどの東南アジアの国で既に採用されていた。戦争の年を導いた nejaponų の日本列島へのトラフィックの増加に最もそこの来た戦争工業の仕事 priverstiniams。戦争の後、領土を失う日本とアジアは日本とその子孫までに残った忙しい移民の一部で構成されています nejaponų の人口の大きい一部分の。 Brazilai Japonijoje nėra karo „palikimas“. XX a. pradžioje Brazilijoje buvo didelis poreikis darbo jėgos, kurios tam tikrą dalį sudarė emigrantai japonai. Jie atvyko pagal dvišales Japonijos ir Brazilijos sutartis trumpalaikiams darbams. Tačiau aplinkybės susiklostė taip, jog darbininkai pasiliko Brazilijoje ilgiau. Ten jie susimaišė su vietiniais gyventojais, o palikuonys įgavo abiejų rasių požymių. Devintojo dešimtmečio pabaigoje šie Brazilijos japonai pradėjo migracijos bangą į tėvų ar senelių šalį. Tačiau rasiniai skirtumai lėmė jų socialinę atskirtį nuo japonų daugumos. Nikkeijin brazilai, kaip ir Zainichi korėjiečiai, Japonijos kinai, Ainu (Japonijos čiabuviai), okinaviečiai, filipiniečiai ir kiti Japonijos gyventojai nejaponai yra įrodymas, jog Japonija nėra vienatautė valstybė. Tačiau giliai įsišaknijusi homogeniškos valstybės dogma yra viena priežasčių, kodėl nejaponai Japonijoje negali pilnai integruotis į visuomenę, patiria įvairių suvaržymų kasdieniame gyvenime, apie kuriuos pastaruoju metu vis garsiau imama kalbėti tiek žiniasklaidoje, tiek mokslininkų tarpe. Autorius: Arvydas Kumpis Redagavo: Monika Dvirnaitė