Menininkė Rasa Labinė bando atgaivinti senąsias lietuviškas siūlų dažymo augalais tradicijas, kurios per pastarajį šimtmetį buvo prarastos.
Pasaulio paveldas
„Vienintelė gija, kuri mus vis dar sieja su prosenelių paveldu – margučiai“, – įsitikinusi Rasa Labinė. „Menas sau“ studijoje ji ne tik bando atkurti senąsias dažymo vietiniais augalais technologijas, bet ir šio meno paslapčių moko kitus. O tos paslaptys ne taip jau lengvai atsiskleidžia: rašytinių šaltinių, kuriuose būtų nuosekliai aprašyta technologija, neturime. Tik yra išlikę nuotrupų, kad daryta taip ar anaip. Seniausi liaudies drabužiai, kuriuos galima pačiupinėti muziejuose, yra XVIII a. pabaigos. Ankstesnių – tik skiautės. Tiesa, yra išlikę nemažai bajorų kostiumų, tačiau jie buvo dažyti atvežtiniais dažais. Laimei, dar yra močiučių, kurios šį tą prisimena. Ir, žinoma, galima pasinaudoti milžiniška pasaulio patirtimi.
Rasa sako, kad dažymas augalais – tai didžiulė bendra pasaulio tautų tradicija, paveldėta iš seniausių laikų. Skiriasi tik augalai. Bet ir mes, ir brazilai dažome žieve, ir mes, ir azijiečiai dažus išgauname iš šaknų. Tik Pietuose spalvos ryškesnės, nes augalams augti ten palankesnės sąlygos, juose susikaupia daugiau dažinių medžiagų. Matyt, todėl ten buvo populiaru marginti audinius įvairiais ornamentais, o mes tokios tradicijos neturime. Užtat mūsų moterys mokėjo ir iki šiol moka ornamentus išausti, išmegzti, išnerti. Audžiama iš lino ir vilnos, bet abu pluoštai – pilkšvai balti. „Liūdesys, – sakė menininkė ir pridūrė: Kad pasaulis būtų gražesnis, reikia spalvų.“
結果 (
日本語) 1:
[コピー]コピーしました!
Menininkė Rasa Labinė bando atgaivinti senąsias lietuviškas siūlų dažymo augalais tradicijas, kurios per pastarajį šimtmetį buvo prarastos.Pasaulio paveldas„Vienintelė gija, kuri mus vis dar sieja su prosenelių paveldu – margučiai“, – įsitikinusi Rasa Labinė. „Menas sau“ studijoje ji ne tik bando atkurti senąsias dažymo vietiniais augalais technologijas, bet ir šio meno paslapčių moko kitus. O tos paslaptys ne taip jau lengvai atsiskleidžia: rašytinių šaltinių, kuriuose būtų nuosekliai aprašyta technologija, neturime. Tik yra išlikę nuotrupų, kad daryta taip ar anaip. Seniausi liaudies drabužiai, kuriuos galima pačiupinėti muziejuose, yra XVIII a. pabaigos. Ankstesnių – tik skiautės. Tiesa, yra išlikę nemažai bajorų kostiumų, tačiau jie buvo dažyti atvežtiniais dažais. Laimei, dar yra močiučių, kurios šį tą prisimena. Ir, žinoma, galima pasinaudoti milžiniška pasaulio patirtimi.Rasa sako, kad dažymas augalais – tai didžiulė bendra pasaulio tautų tradicija, paveldėta iš seniausių laikų. Skiriasi tik augalai. Bet ir mes, ir brazilai dažome žieve, ir mes, ir azijiečiai dažus išgauname iš šaknų. Tik Pietuose spalvos ryškesnės, nes augalams augti ten palankesnės sąlygos, juose susikaupia daugiau dažinių medžiagų. Matyt, todėl ten buvo populiaru marginti audinius įvairiais ornamentais, o mes tokios tradicijos neturime. Užtat mūsų moterys mokėjo ir iki šiol moka ornamentus išausti, išmegzti, išnerti. Audžiama iš lino ir vilnos, bet abu pluoštai – pilkšvai balti. „Liūdesys, – sakė menininkė ir pridūrė: Kad pasaulis būtų gražesnis, reikia spalvų.“
翻訳されて、しばらくお待ちください..
