Vis dėlto lietuviai turėjo savų dažymo niuansų. Visuomet buvo dažomi tik siūlai, o audiniai – ne: bent jau rašytiniuose šaltiniuose tokių žinių nėra. Bet lietuviai mokėjo „patobulinti“ ir audinius. Pavyzdžiui, dzūkės nudažydavo siūlus, nuausdavo audinį ir jį fiksuodavo įmindamos į „rūdzyną“ – pelkės pakraštį, kur būdavo pelkių rūdų. Darydavo ir kitaip: kai duonkepyje būdavo iškepama duona, ten suguldydavo siūlus, užklodavo juos žolėmis ir, kol krosnis atvėsdavo, tos žolės siūlus nudažydavo. Siūlai išeidavo margi – melanžiniai. Tada tuos siūlus moterys suausdavo į milą, sumušdavo ir merkdavo į rūdyną. Ten spalvos patamsėdavo, paryškėdavo.