Žemės spalvos
Deja, skaisčiai raudonai lietuviškais augalais siūlų nenudažysi. Galima išgauti plytų spalvą, pustonius, tačiau skaisčiai raudonos – ne. Ir ryškiai mėlynai, kaip indigo, nenudažysi. „Gal pas mus saulės per mažai“, – svarstė Rasa. Tiesa, anksčiau mėlynai dažantį augalą turėjome. Tai – dažinė mėlžolė. Ji dažė labai švelnia, žydrai mėlyna spalva, o dažymas užtrukdavo bemaž savaitę. Mat mėlžolės lapus, kaip ir indigą, iš pradžių reikėjo rauginti, po to prisodrinti deguonies, – tik taip išsiskirdavo dažas. Dabar gamtoje šis augalas labai retas. Ir darželiuose vis rečiau auginamas, nes nėra išvaizdus.
O kaipgi mūsų tautiniai kraujo raudonumo aukštaičių sijonai, Lietuvos istorinė vėliava?
„Jei patyrinėtute kostiumo istoriją, sužinotute, kad jis pradėtas kurti tada, kai atsirado sintetiniai dažai – XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje. Tokie dažai greitai išstūmė augalinius, nes dažymas jais paprastesnis, – pasakojo Rasa. – Su vėliava buvo kitaip: Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) buvo dažymo manufaktūrų, kuriose naudoti atvežtiniai dažai. Dažyta moliuskais, vabzdžiais, pavyzdžiui, labai gražiai raudonai galima nudažyti košeniliu.“
Šis dažas išgaunamas iš vabzdžio, gyvenančio Meksikoje ant spygliuotų kaktusų opuncijų. Nors į Europą košenilis pateko tik po to, kai Kristupas Kolumbas atrado Ameriką, bet, nepraėjus nė porai šimtui metų, tapo toks populiarus, kad kaina prilygo auksui.
Dažai į Europą keliavo per visą pasaulį, kaip ir šilkas ar prieskoniai. Beje, Rasa prisimena ir su LDK dažymo manufaktūromis susijusią labai įdomią istoriją: viena ponia, kuri rinkosi vietą naujam dvarui, pareiklavo, kad nuo jo 40 mylių spinduliu nebūtų dažymo dirbtuvių. Mat iš jų sklido labai prastas kvapas. Kas yra buvę Maroke, Feso odos dažyklose, gali tai įsivaizduoti. „O mūsų spalvos – žemės, visi rudos, žalios ir pilkos atspalviai“, – teigė menininkė.
結果 (
日本語) 1:
[コピー]コピーしました!
Žemės spalvosDeja, skaisčiai raudonai lietuviškais augalais siūlų nenudažysi. Galima išgauti plytų spalvą, pustonius, tačiau skaisčiai raudonos – ne. Ir ryškiai mėlynai, kaip indigo, nenudažysi. „Gal pas mus saulės per mažai“, – svarstė Rasa. Tiesa, anksčiau mėlynai dažantį augalą turėjome. Tai – dažinė mėlžolė. Ji dažė labai švelnia, žydrai mėlyna spalva, o dažymas užtrukdavo bemaž savaitę. Mat mėlžolės lapus, kaip ir indigą, iš pradžių reikėjo rauginti, po to prisodrinti deguonies, – tik taip išsiskirdavo dažas. Dabar gamtoje šis augalas labai retas. Ir darželiuose vis rečiau auginamas, nes nėra išvaizdus.O kaipgi mūsų tautiniai kraujo raudonumo aukštaičių sijonai, Lietuvos istorinė vėliava?„Jei patyrinėtute kostiumo istoriją, sužinotute, kad jis pradėtas kurti tada, kai atsirado sintetiniai dažai – XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje. Tokie dažai greitai išstūmė augalinius, nes dažymas jais paprastesnis, – pasakojo Rasa. – Su vėliava buvo kitaip: Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) buvo dažymo manufaktūrų, kuriose naudoti atvežtiniai dažai. Dažyta moliuskais, vabzdžiais, pavyzdžiui, labai gražiai raudonai galima nudažyti košeniliu.“Šis dažas išgaunamas iš vabzdžio, gyvenančio Meksikoje ant spygliuotų kaktusų opuncijų. Nors į Europą košenilis pateko tik po to, kai Kristupas Kolumbas atrado Ameriką, bet, nepraėjus nė porai šimtui metų, tapo toks populiarus, kad kaina prilygo auksui.Dažai į Europą keliavo per visą pasaulį, kaip ir šilkas ar prieskoniai. Beje, Rasa prisimena ir su LDK dažymo manufaktūromis susijusią labai įdomią istoriją: viena ponia, kuri rinkosi vietą naujam dvarui, pareiklavo, kad nuo jo 40 mylių spinduliu nebūtų dažymo dirbtuvių. Mat iš jų sklido labai prastas kvapas. Kas yra buvę Maroke, Feso odos dažyklose, gali tai įsivaizduoti. „O mūsų spalvos – žemės, visi rudos, žalios ir pilkos atspalviai“, – teigė menininkė.
翻訳されて、しばらくお待ちください..
