- Ten būna dar jautresnių akimirkų. Geriausi krepšinio žiūrovai yra Lietuvoje ir Japonijoje. Arenose vidutiniškai susirenka trys tūkstančiai žiūrovų ir nesvarbu, ar mūsų komanda laimėjo ar pralaimėjo, aš visada girdžiu skanduojant „Šireika“. Po paskutinių varžybų, kurias komanda pralaimėjo, publika stovėjo, plojo, dėkojo. Galiu pasakyt, kad mano širdis verkė ir gal viena kita ašara ištryško. Ten niekas nešvilpia, visi stovi, laukia, kol krepšininkai arčiausiai sėdinčius palies ir išeis. Lanksčiausi į visas puses, o kai išėjau į lauką, pasitiko minios žmonių. 50 metrų iki autobuso ėjau gal 20 min. Moterys verkė, siekė fotografuotis, o man, dideliam stambiam jaučiui, suspaudė širdį. Atrodo, esu kietas, bet esu labai jautrus. Mane tiek sujaudino, kad socialiniame tinkle parašiau komentarą, kad dar per mažai žiūrovams nusilenkiau. Privalėjau labiau nusilenkti – iki žemės. Atsisukęs žmonėms pasakiau, kad jie geriausi fanai pasaulyje.
- Dabar Jums apsisprendimų metas, tačiau apsisprendimų gyvenime būta ir daugiau. Ar nūdienos kryžkelė lygiai tokia pati kankinanti, kokių išgyvenote anksčiau?
- Kuo toliau gyveni, tuo labiau pripranti. Tokia mano profesija, žinai, kad sukrėtimų neišvengsi, ypač būdamas treneriu. Jei prasti rezultatai, žinai, kad treneriai turi keistis. E. Messina, vienas geriausių pasaulio trenerių, dirbdamas su Maskvos „CSK“, pripažįsta, kad išgyvena blogiausią laikotarpį. Matyt tai susiję su gamta, su Dievu, kodėl komandai sekasi, kodėl – ne. Pirmą kartą man buvo sunku komandą palikti, paskui gyvenimas pamokė. Lietuvoje treneriai itin dažnai keičiasi. Žinau gerą posakį – užsidaro vienos durys, atsidarys kitos. Niekas nežino, kas bus už jų. Yra likimas, nuo kurio nepabėgsi. Reikia mokėti protingai išeiti iš situacijos.
- Ten būna dar jautresnių akimirkų. Geriausi krepšinio žiūrovai yra Lietuvoje ir Japonijoje. Arenose vidutiniškai susirenka trys tūkstančiai žiūrovų ir nesvarbu, ar mūsų komanda laimėjo ar pralaimėjo, aš visada girdžiu skanduojant „Šireika“. Po paskutinių varžybų, kurias komanda pralaimėjo, publika stovėjo, plojo, dėkojo. Galiu pasakyt, kad mano širdis verkė ir gal viena kita ašara ištryško. Ten niekas nešvilpia, visi stovi, laukia, kol krepšininkai arčiausiai sėdinčius palies ir išeis. Lanksčiausi į visas puses, o kai išėjau į lauką, pasitiko minios žmonių. 50 metrų iki autobuso ėjau gal 20 min. Moterys verkė, siekė fotografuotis, o man, dideliam stambiam jaučiui, suspaudė širdį. Atrodo, esu kietas, bet esu labai jautrus. Mane tiek sujaudino, kad socialiniame tinkle parašiau komentarą, kad dar per mažai žiūrovams nusilenkiau. Privalėjau labiau nusilenkti – iki žemės. Atsisukęs žmonėms pasakiau, kad jie geriausi fanai pasaulyje.
- Dabar Jums apsisprendimų metas, tačiau apsisprendimų gyvenime būta ir daugiau. Ar nūdienos kryžkelė lygiai tokia pati kankinanti, kokių išgyvenote anksčiau?
- Kuo toliau gyveni, tuo labiau pripranti. Tokia mano profesija, žinai, kad sukrėtimų neišvengsi, ypač būdamas treneriu. Jei prasti rezultatai, žinai, kad treneriai turi keistis. E. Messina, vienas geriausių pasaulio trenerių, dirbdamas su Maskvos „CSK“, pripažįsta, kad išgyvena blogiausią laikotarpį. Matyt tai susiję su gamta, su Dievu, kodėl komandai sekasi, kodėl – ne. Pirmą kartą man buvo sunku komandą palikti, paskui gyvenimas pamokė. Lietuvoje treneriai itin dažnai keičiasi. Žinau gerą posakį – užsidaro vienos durys, atsidarys kitos. Niekas nežino, kas bus už jų. Yra likimas, nuo kurio nepabėgsi. Reikia mokėti protingai išeiti iš situacijos.
翻訳されて、しばらくお待ちください..
