Autorius yra vienas įtakingiausių šių laikų mąstytojų, sociologijos profesorius, labai svarbių knygų bei šimtų straipsnių autorius, kuris ne kartą lankėsi Lietuvoje, yra paskelbtas VDU garbės profesoriumi.
Žmonijai teko patirti didžiausių XX amžiaus tragedijų: karų, Holokaustą, stalinizmą, Kuo išsiskiria dabartinė islamiškojo ekstremizmo grėsmė?
Politiškai motyvuotos žmogžudystės tiek pat senos kaip pati žmonija ir labai mažai vilties, kad jos kada nors išnyks. Smurtas yra nuolatinis žmonių tarpusavio konfliktų ir susipriešinimų palydovas. Tiesa, skirtingais laikotarpiais politinį atspalvį turinčių žmogžudysčių vykdytojai rinkosi skirtingus taikinius.
Prieš daugiau nei šimtą metų dažniausiai buvo taikomasi į politikus – tokius kaip Jeanas Jaures‘as, Aristide Briand, Abrahamas Lincolnas, kunigaikštis Ferdinandas ir daugybė kitų. Aukos priklausė skirtingoms ideologijoms, viskas priklausė nuo to, kas turi valdžią ir kas į ją pretenduoja ateityje. Tokių žmogžudysčių organizatoriai tikėjo, kad kurio nors politiko pašalinimas padės pakeisti esamą situaciją, padės kurti geresnę visuomenę.
2001 metų rugsėjo 11-ąją politinė žmogžudystė buvo nukreipta jau ne prieš konkrečius politikus, kurie esą yra atsakingi už kurio nors nusikaltimo įvykdymą, bet prieš instituciją, kuri simbolizavo ekonominę (Pasaulio prekybos centras) ar karinę (Pentagonas) galią. Tiesa, tai vis dar buvo politinis veiksmas.
Kalbant apie „Charlie Hebdo“ žmogžudžius, yra du specifiniai dalykai. Pirma, politiniai žmogžudžiai pasirinko aukomis gerai viešumoje matomus žiniasklaidos atstovus. Sąmoningai ar ne, žudikai parodė, kad šiandien didžiausią galią turi tie, kurie formuoja žmonių nuostatas, nuomones.
Antra, tai buvo suasmeninto keršto aktas. Rugsėjo 11 dieną politinis smurtas buvo „nuasmenintas“, o sausio 7 dienos žmogžudystė deinstitucionalizavo ir suasmenino terorą. Tai perėjimas nuo socialinės į individualią erdvę.
Labai daug pasakyta apie išpuolį: taip pat kelta versija, kad vyksta karas tarp krikščionių ir musulmonų, jog kovojama su žodžio laisve ir Paryžius pasirinktas kaip simbolinis Vakarų civilizacijos lopšys. Ką jūs manote?
Neabejotinai yra daugiau nei vienas veiksnys. Pavyzdžiui, svarbų vaidmenį vaidina pasaulio diasporizacija, kai tolimas ar kartais apsilankantis Kitas, dabar tampa mūsų kaimynu, ir mes vaikštome ta pačia gatve, į tas pačias valstybės institucijas, mūsų vaikai lanko tą pačią mokyklą. Kitoniškumo įsiliejimas į mūsų artimąją aplinką yra iššūkis. Mes neretai nežinome, ko tikėtis iš nepažįstamojo. Kitas dalykas, skirtingai nuo virtualaus pasaulio, kur galima paprasčiausiai išjungti nepatinkantį tinklalapį, tikrame pasaulyje nėra kaip „išvalyti“ tikrovės. Tai kuria nesaugumo jausmą.
Kaip mes reaguojame? Mano įsitikinimu, nesugebėjome suformuoti patenkinamos strategijos. Progresyviausia vadinama „multikultūrizmo“ strategija. Stanley Fishas siūlo skirti švelnųjį ir kietąjį multikultūrizmus.
Šiuo metu vyrauja švelnusis – tai dirbtinis žavėjimasis Kitu: etniniu valgiu, renginiais ir flirtavimas su viskuo, kas kitoniška. Tai ne kas kita kaip globalus vartotojiškumas. Simpatija, susižavėjimas, pripažinimas teisės būti šiuo atveju labai paviršutiniški. Švelniojo multikultūrizmo atstovai toleruoja Kitą, bet iš esmės nesidomi juo, nebando suprasti ir įvertinti jo vertybių. Nenuostabu, kad nesąmoningai daroma tai, kas žeidžia Kitą, niekina tai, kas jam šventa. Švelnusis multikultūristas negali suprasti ir pripažinti, kad Kitas gali branginti tai, kas jam pačiam atrodo niekniekiai. Visai tai sąlygojo kultūrinio įsielektrinimo situaciją, kai be socialinių įtampų dar didėja kultūrinės, kurios kaupiasi ir atrodo, kad mes gyvename minų lauke, kuris nežinia kada pradės sproginėti.
Radikali islamo ideologija ar struktūrinė nelygybė: kurie komponentai vaidina svarbiausią vaidmenį, stiprindami radikalizmo ir terorizmo suvešėjimą Europoje?
Kodėl suvedate radikalizmo ir terorizmo stiprėjimo Europoje klausimą į radikalią islamo teologiją? Michaelio Houllebecqo distopija pasakoja apie katastrofą, kai 2022 metų rinkimus Prancūzijoje laimi Mohamedas Ben Abbes, kuris įnirtingoje kovoje laimi prieš Marine Le Pen. Ši pora tikrai neatsitiktinė. Ar tokia pranašystė turi pagrindo? Taip gali nutikti, jei mes tik stebėsime tai, kas šiuo metu vyksta.
Sutikime, kad viltys, jog pavyks sumažinti socialinę nelygybę, užtikrinti visiems saviraišką laisvę, kuri siejama su demokratija, neišsipildė. Labai mažėja pasitikėjimas demokratija, kaip sistema, kuri gali spręsti sudėtingas socialines problemas. Kaip taikliai pažymi Pierre Rosanvallonas, valdžioje esantieji nebegali džiaugtis rinkėjų pasitikėjimu ir išsilaiko tik dėl to, kad oponentais dar labiau nepasitikima.
Visoje Europoje regime antidemokratines nuotaikas. Parodomieji smurto aktai yra tik vienas iš tokio politinio peizažo elementų. Alacho ar Mahometo priesakai tėra vienas iš šūkių, kurį naudoja tie, kurie jaučiasi žeminami ir išnaudojami. Deja, piktų, išsigandusių, nusivylusių žmonių skaičius šiandien tikrai įspūdingas.
Jūs laikotės etikos, kurioje akcentuojama, jog svarbu prisiimti asmeninę atsakomybę. Tai visiškai nepriimtina fundamentalizmui pozicija. Ar manote, kad individualistinė etika galėtų nugalėti fundamentalizmą?
Popiežius Pranciškus apaštaliniame paraginime Evangelium gaudi labai aiškiai akcentuoja, kad dabartinis kapitalizmas yra praradęs esminę moralinę dimensiją, trokšta tik pelno, tapo aklas žmogui. Tai išsamiausias atsakymas į tai, kas šiandien vyksta.
Kaip įsakymu „Nežudyk“ aiškiai brėžiama riba siekiant laiduoti žmogaus gyvybės vertę, lygiai taip šiandien turime tarti „ne“ išstūmimo ir nelygybės ekonomikai. Tokia ekonomika žudo. Neturėtų taip būti, kad akcijų kurso nuosmukis dviem taškais biržoje patraukia didelį dėmesį, o pagyvenusio benamio mirtis iš šalčio lieka nepastebėta. Tai – išstūmimas. Nevalia ilgiau toleruoti to, kad maistas išmetamas, kai kiti žmonės badauja. Tai – nelygybė. Šiandien viskas palenkta konkurencijos ir stipresniojo įstatymui, kai stipresnysis maitinasi išnaudodamas silpnesnįjį. Todėl didžiulės gyventojų masės jaučiasi išstumtos į pakraščius: neturi darbo, perspektyvos, išeities. Pats žmogus laikomas vartojimo gėrybe, kurią pasinaudojus galima išmesti. Atsirado „išmetimo“ kultūra, kuri netgi skatinama. Tai ne vien išnaudojimo ir engimo reiškinys, bet ir kai kas nauja: išstumiant iš pagrindų pakertama priklausomybė visuomenei, kurioje žmogus gyvena, tada jis atsiduria ne žemutiniame sluoksnyje, pakraštyje ar tarp bejėgių, bet apskritai už visuomenės ribų. Išstumtieji yra ne „išnaudojamieji“, bet atstumtieji, „atmatos“.”
Tikrai negalėčiau tiksliau apibūdinti situacijos.
Pokalbis yra sutrumpinta interviu, skelbto leidinyje „Corriera della Sera“ versija. Lietuviška publikacija parengta pagal interviu vertimą į anglų kalbą.
Parengė Andrius Navickas
Autorius yra vienas įtakingiausių šių laikų mąstytojų, sociologijos profesorius, labai svarbių knygų bei šimtų straipsnių autorius, kuris ne kartą lankėsi Lietuvoje, yra paskelbtas VDU garbės profesoriumi.
Žmonijai teko patirti didžiausių XX amžiaus tragedijų: karų, Holokaustą, stalinizmą, Kuo išsiskiria dabartinė islamiškojo ekstremizmo grėsmė?
Politiškai motyvuotos žmogžudystės tiek pat senos kaip pati žmonija ir labai mažai vilties, kad jos kada nors išnyks. Smurtas yra nuolatinis žmonių tarpusavio konfliktų ir susipriešinimų palydovas. Tiesa, skirtingais laikotarpiais politinį atspalvį turinčių žmogžudysčių vykdytojai rinkosi skirtingus taikinius.
Prieš daugiau nei šimtą metų dažniausiai buvo taikomasi į politikus – tokius kaip Jeanas Jaures‘as, Aristide Briand, Abrahamas Lincolnas, kunigaikštis Ferdinandas ir daugybė kitų. Aukos priklausė skirtingoms ideologijoms, viskas priklausė nuo to, kas turi valdžią ir kas į ją pretenduoja ateityje. Tokių žmogžudysčių organizatoriai tikėjo, kad kurio nors politiko pašalinimas padės pakeisti esamą situaciją, padės kurti geresnę visuomenę.
2001 metų rugsėjo 11-ąją politinė žmogžudystė buvo nukreipta jau ne prieš konkrečius politikus, kurie esą yra atsakingi už kurio nors nusikaltimo įvykdymą, bet prieš instituciją, kuri simbolizavo ekonominę (Pasaulio prekybos centras) ar karinę (Pentagonas) galią. Tiesa, tai vis dar buvo politinis veiksmas.
Kalbant apie „Charlie Hebdo“ žmogžudžius, yra du specifiniai dalykai. Pirma, politiniai žmogžudžiai pasirinko aukomis gerai viešumoje matomus žiniasklaidos atstovus. Sąmoningai ar ne, žudikai parodė, kad šiandien didžiausią galią turi tie, kurie formuoja žmonių nuostatas, nuomones.
Antra, tai buvo suasmeninto keršto aktas. Rugsėjo 11 dieną politinis smurtas buvo „nuasmenintas“, o sausio 7 dienos žmogžudystė deinstitucionalizavo ir suasmenino terorą. Tai perėjimas nuo socialinės į individualią erdvę.
Labai daug pasakyta apie išpuolį: taip pat kelta versija, kad vyksta karas tarp krikščionių ir musulmonų, jog kovojama su žodžio laisve ir Paryžius pasirinktas kaip simbolinis Vakarų civilizacijos lopšys. Ką jūs manote?
Neabejotinai yra daugiau nei vienas veiksnys. Pavyzdžiui, svarbų vaidmenį vaidina pasaulio diasporizacija, kai tolimas ar kartais apsilankantis Kitas, dabar tampa mūsų kaimynu, ir mes vaikštome ta pačia gatve, į tas pačias valstybės institucijas, mūsų vaikai lanko tą pačią mokyklą. Kitoniškumo įsiliejimas į mūsų artimąją aplinką yra iššūkis. Mes neretai nežinome, ko tikėtis iš nepažįstamojo. Kitas dalykas, skirtingai nuo virtualaus pasaulio, kur galima paprasčiausiai išjungti nepatinkantį tinklalapį, tikrame pasaulyje nėra kaip „išvalyti“ tikrovės. Tai kuria nesaugumo jausmą.
Kaip mes reaguojame? Mano įsitikinimu, nesugebėjome suformuoti patenkinamos strategijos. Progresyviausia vadinama „multikultūrizmo“ strategija. Stanley Fishas siūlo skirti švelnųjį ir kietąjį multikultūrizmus.
Šiuo metu vyrauja švelnusis – tai dirbtinis žavėjimasis Kitu: etniniu valgiu, renginiais ir flirtavimas su viskuo, kas kitoniška. Tai ne kas kita kaip globalus vartotojiškumas. Simpatija, susižavėjimas, pripažinimas teisės būti šiuo atveju labai paviršutiniški. Švelniojo multikultūrizmo atstovai toleruoja Kitą, bet iš esmės nesidomi juo, nebando suprasti ir įvertinti jo vertybių. Nenuostabu, kad nesąmoningai daroma tai, kas žeidžia Kitą, niekina tai, kas jam šventa. Švelnusis multikultūristas negali suprasti ir pripažinti, kad Kitas gali branginti tai, kas jam pačiam atrodo niekniekiai. Visai tai sąlygojo kultūrinio įsielektrinimo situaciją, kai be socialinių įtampų dar didėja kultūrinės, kurios kaupiasi ir atrodo, kad mes gyvename minų lauke, kuris nežinia kada pradės sproginėti.
Radikali islamo ideologija ar struktūrinė nelygybė: kurie komponentai vaidina svarbiausią vaidmenį, stiprindami radikalizmo ir terorizmo suvešėjimą Europoje?
Kodėl suvedate radikalizmo ir terorizmo stiprėjimo Europoje klausimą į radikalią islamo teologiją? Michaelio Houllebecqo distopija pasakoja apie katastrofą, kai 2022 metų rinkimus Prancūzijoje laimi Mohamedas Ben Abbes, kuris įnirtingoje kovoje laimi prieš Marine Le Pen. Ši pora tikrai neatsitiktinė. Ar tokia pranašystė turi pagrindo? Taip gali nutikti, jei mes tik stebėsime tai, kas šiuo metu vyksta.
Sutikime, kad viltys, jog pavyks sumažinti socialinę nelygybę, užtikrinti visiems saviraišką laisvę, kuri siejama su demokratija, neišsipildė. Labai mažėja pasitikėjimas demokratija, kaip sistema, kuri gali spręsti sudėtingas socialines problemas. Kaip taikliai pažymi Pierre Rosanvallonas, valdžioje esantieji nebegali džiaugtis rinkėjų pasitikėjimu ir išsilaiko tik dėl to, kad oponentais dar labiau nepasitikima.
Visoje Europoje regime antidemokratines nuotaikas. Parodomieji smurto aktai yra tik vienas iš tokio politinio peizažo elementų. Alacho ar Mahometo priesakai tėra vienas iš šūkių, kurį naudoja tie, kurie jaučiasi žeminami ir išnaudojami. Deja, piktų, išsigandusių, nusivylusių žmonių skaičius šiandien tikrai įspūdingas.
Jūs laikotės etikos, kurioje akcentuojama, jog svarbu prisiimti asmeninę atsakomybę. Tai visiškai nepriimtina fundamentalizmui pozicija. Ar manote, kad individualistinė etika galėtų nugalėti fundamentalizmą?
Popiežius Pranciškus apaštaliniame paraginime Evangelium gaudi labai aiškiai akcentuoja, kad dabartinis kapitalizmas yra praradęs esminę moralinę dimensiją, trokšta tik pelno, tapo aklas žmogui. Tai išsamiausias atsakymas į tai, kas šiandien vyksta.
Kaip įsakymu „Nežudyk“ aiškiai brėžiama riba siekiant laiduoti žmogaus gyvybės vertę, lygiai taip šiandien turime tarti „ne“ išstūmimo ir nelygybės ekonomikai. Tokia ekonomika žudo. Neturėtų taip būti, kad akcijų kurso nuosmukis dviem taškais biržoje patraukia didelį dėmesį, o pagyvenusio benamio mirtis iš šalčio lieka nepastebėta. Tai – išstūmimas. Nevalia ilgiau toleruoti to, kad maistas išmetamas, kai kiti žmonės badauja. Tai – nelygybė. Šiandien viskas palenkta konkurencijos ir stipresniojo įstatymui, kai stipresnysis maitinasi išnaudodamas silpnesnįjį. Todėl didžiulės gyventojų masės jaučiasi išstumtos į pakraščius: neturi darbo, perspektyvos, išeities. Pats žmogus laikomas vartojimo gėrybe, kurią pasinaudojus galima išmesti. Atsirado „išmetimo“ kultūra, kuri netgi skatinama. Tai ne vien išnaudojimo ir engimo reiškinys, bet ir kai kas nauja: išstumiant iš pagrindų pakertama priklausomybė visuomenei, kurioje žmogus gyvena, tada jis atsiduria ne žemutiniame sluoksnyje, pakraštyje ar tarp bejėgių, bet apskritai už visuomenės ribų. Išstumtieji yra ne „išnaudojamieji“, bet atstumtieji, „atmatos“.”
Tikrai negalėčiau tiksliau apibūdinti situacijos.
Pokalbis yra sutrumpinta interviu, skelbto leidinyje „Corriera della Sera“ versija. Lietuviška publikacija parengta pagal interviu vertimą į anglų kalbą.
Parengė Andrius Navickas
翻訳されて、しばらくお待ちください..
